Iki XV a. kiekvienas Lietuvos bajoras turėjo savo kariauną, tad, sekdamas viduramžių riterių tradicija, tikriausiai turėjo ir savo vėliavą. Juo labiau – Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Kokia ji buvo, istorija nutyli, tik vokiečių heroldas Vygandas Marburgietis mini, kad 1337 m. prie Veliuonos per mūšį su Trakų valdovais kryžiuočiai sudeginę lietuvių vėliavą, ir tai yra apskritai pirmas užfiksuotas duomuo apie lietuvių vėliavą. Iš vėlesnių šaltinių žinoma, kad vėliavnešio, arba vėliavininko, pareigos buvo labai atsakingos: jis lydėdavo savo šeimininką į visus žygius, nešdavo vėliavą visomis iškilmingomis progomis. Mūšio metu vėliavininkas buvo tarsi kovos veiksmų koordinatorius – kariai pagal plevėsuojančią vėliavą orientavosi, kuria kryptimi pulti, jei vėliavos nebematydavo, jų gretos greitai pakrikdavo. Vėliavos buvo tik ryškių spalvų, kad būtų matomos ir saulei plieskiant, ir žemei dulkant. XV a. pabaigoje LDK buvo įvesta oficiali vėliavininko pareigybė. Vėliavininkai, beje, dar buvo vadinami chorunžais (lenk. chorąży – „vėliava“) arba karūžais.
Tvarkdarys vėliavnešys
Menininkų tapytų paveikslų reprodukcijos gaminamos naudojant Giclee technologijos spaudą ant natūralios medvilnės drobės. Spauda atliekama tik su didelės raiškos ir kokybės, profesionalių fotografų darytomis tapytų kūrinių nuotraukomis. Specialiomis programomis yra paruošiamas spausdinamo paveikslo maketas, kuris spausdinamas ant natūralios, alergijos nesukeliančios drobės. Atspausdinta drobė tempiama ant medinio porėmio ir nulakuojama specialiai, spaudai ant drobės skirtu laku, kuris užtikrina reprodukcijos ilgaamžiškumą, pagyvina ir pagilina spalvų spektrą, ir užtikrina ilgalaikę apsaugą nuo UV spindulių ir aplinkos poveikių.
Garsių dailininkų darbų reprodukcijų kokybe stebėsis net patys menininkai, o originalių paveikslų reprodukcijos puikiai tiks kuriant jūsų unikalų ir subtilų namų interjerą.